Romantizmo meistrų susitikimas

Šio koncerto programa – vienas tų retų atvejų, kai pilnatvei pasiekti tereikia dviejų monumentalių kūrinių. Šiuo atveju – tai monumentalusis Johanneso Brahmso Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll ir Antoníno Dvořáko Simfonija Nr. 7 d-moll. Kartu jie vadinami vienais didingiausių ir ryškiausių instrumentinės muzikos pavyzdžių visoje muzikos istorijoje.

Milžiniško J. Brahmso koncerto, ilgesnio nei legendinio Ludwigo van Beethoveno „Imperatoriškasis“ (Nr. 5), kūrybos procesas užtruko beveik penkerius metus. Šio koncerto muzikinė medžiaga tokia intensyvi, kad kritikai teigė, jog jis negalįs teikti malonumo – aukštame registre išnaudojami disonansai to meto klausytojo ausiai atrodė nesuderinami. Šis kūrinys iki šiol išlieka vienu įspūdingiausių stambios formos kūrinių fortepijonui ir simfoniniam orkestrui.

Kurti 7-ąją simfoniją A. Dvořáką įkvėpė Čekijoje tuo metu stiprėjanti nacionalistinė banga ir pasipriešinimas Austrijos-Vengrijos imperinei politikai. Kaip ir dauguma nedidelių šalių kompozitorių, A. Dvořákas troško pripažinimo už Čekijos ribų, o jį pasiekti padėjo J. Brahmso palaikymas: Londone įvykusi 7-osios simfonijos premjera susilaukė sėkmės, todėl šį kūrinį pats kompozitorius matė ir kaip savo asmeninės kūrybinės išraiškos galimybę, ir kaip naują Čekijos patriotizmo simbolį – tikėjosi juo sujaudinti visą pasaulį. Ir jam pavyko: jo biografas Johanas Claphamas rašė, kad šio kūrinio dramatinė galia, emocijų gylis ir vizijos platumas neprilygsta jokiam kitam iki tol sukurtam A. Dvořáko kūriniui.