L. VILKONČIUS. ROKO OPERA „EGLĖ“

L. Vilkončius. Roko opera „Eglė“ (koncertinis atlikimas)

Ne viena pasaulio tauta turi savo epą, kurio herojais pagrįstai didžiuojasi. Mūsų tautoje yra išlikęs archajiškiausias ir populiariausias kūrinys – lietuvių liaudies pasaka „Eglė, žalčių karalienė“, kurios šaknys, manoma, siekia ikindoeuropietiškuosius akmens amžiaus laikus. Pasakos siužetą žino kiekvienas – tautosakoje yra išlikę daugiau kaip šimtas įvairių jos variantų, jos turinys viliojo dešimtis lietuvių literatūros klasikų.

Didelės apimties kūrinys prieš daugelį metų draugėn subūrė tris žymius menininkus – idėjos autorių Vytautą Kernagį, kompozitorių Laimį Vilkončių ir poetą, dramaturgą Sigitą Gedą. 1976 m. specialiai roko operai „Eglė“ libretą ėmėsi rašyti S. Geda ne tik atpasakojo populiariosios pasakos turinį, kiek jos filosofinę mintį perkėlė į kosmopolitinį lygį, akcentuodamas žmonijos tarpusavio santykių problematiką. S. Gedos librete per Dangus, Jūros ir Žemės stichijų susidūrimą išryškinamas baltų tautų išlikimo klausimas. Žalčio simbolis nusitęsia taip pat amžius iki senovės Egipto išminties dievo. Bene aiškiausiai esminė libreto mintis atsiskleidžia eilutės iš jo epilogo: „Mes visi – indai, lietuviai, mes visi – prūsai, actekai, mes visi – visų rasių ir tikėjimų žmonės ir tautos, prisiminkime savo tėvus, senelius, prisiminkime protėvius. Paukščių taką, iš kurio mes laimingai nukritom į šitą Žemę, prie šitos Jūros.“ Nors S. Geda minėtą libretą parašė 1976 m., jo idėjos atliepia XXI a. pasaulio aktualijas, tarsi būtų rašytos šiandien.

Ne ką mažiau įspūdinga ir L. Vilkončiaus sukurta muzika. „L. Vilkončius sukūrė tokią stiprią ir talentingą muziką, kuri išryškina poetinio teksto esmę ir jį įprasmina. Šiuo atveju S. Gedos eilės ir L. Vilkončiaus muzika nekonkuruoja – jos atitinka, papildo viena kitą. Mano nuomone, „Eglė“ – neabejotinai viena iš geriausių roko operų Lietuvos muzikos istorijoje“, – apie kūrinį sako maestro G. Rinkevičius.