„Fantastiškas“, – taip prancūzų batutos meistrą Victorieną Vanoosteną apibūdina Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai. Jiems antrina ir publika, jau kelissyk lankiusis jo diriguojamuose koncertuose Filharmonijoje. Lilyje užaugęs V. Vanoostenas studijavo fortepijoną Paryžiaus konservatorijoje, taip pat – dirigavimą Paryžiuje ir Helsinkyje, o 2016 m. laimėjo ADAMI dirigentų konkursą. V. Vanoostenas kviečiamas diriguoti Paryžiaus kameriniam, Berlyno „Staatskapelle“, Vienos „Tonkünstler“, Monrealio „Métropolitain“ ir kitiems orkestrams, tarp naujausių jo darbų – G. Bizet „Perlų žvejų“, „Karmen“, J. Massenet „Tais“, F. Flotowo „Martos“ ir kitų operų pastatymai Tulūzoje, Berlyne, Marselyje, Frankfurte. Dirigentas apdovanotas Prancūzijos Respublikos ordinu už nuopelnus Prancūzijos kultūrai.
„Būdamas 19 metų Izraelio pianistas Yoavas Levanonas jau stebina didžiule branda“, – taip „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ komentavo įspūdingą jaunojo muziko pasirodymą 2022 m. „Europa Open Air“ koncerte Frankfurte stebint 25 000 žiūrovų ir beveik pusei milijono televizijos žiūrovų. Pianistas koncertuoja Amsterdamo „Concertgebouw“, Boulezo salėje Berlyne, Miuncheno „Prinzregententheater“, Ciuricho „Tonhalle“, Elbės filharmonijoje Hamburge, „Piano Summit“, kurį pristatė Martha Argerich Elmau pilyje, o F. Liszto fortepijoninius koncertus įrašinėja „Warner Classics“ kompanijoje. Y. Levanonas pirmą kartą pasirodė scenoje būdamas ketverių, penkerių tapo nacionalinio pianistų konkurso Izraelyje nugalėtoju, o šešerių laimėjo aukso medalį tarptautiniame pianistų konkurse JAV ir koncertavo „Carnegie Hall“ scenoje Niujorke.
Šio Vilniaus festivalio koncerto programoje – trys įstabūs herojų paveikslai. Pirmasis iš jų – pasaulio gelbėtojas Parsifalis, paskutinės operos reformatoriaus Richardo Wagnerio to paties pavadinimo dramos-misterijos herojus. Šios operos uvertiūrą galima pavadinti simfonine poema. Didžiojo romantiko Ferenco Liszto Pirmasis koncertas fortepijonui dažnai vadinamas muzikiniu romanu: medžiagos plėtojimas šiame koncerte primena rapsodiškai pasakojamą istoriją – fortepijonas tai iškilmingai rečituoja savo partiją it solidus oratorius, tai pasineria į melodijų vingius tarsi jaunatviškas romantinis herojus, tai pratrūksta žaižaruojančiu virtuoziškumu, kuriam parodyti reikia ypatingos technikos. Richardo Strausso simfoninė poema „Didvyrio gyvenimas“, skirtingai nuo kitų kompozitoriaus to paties žanro kūrinių, neturi literatūrinio šaltinio, tai davė dingstį įvairiausiems spėliojimams – kas tas didvyris? Kartą kompozitorius prisipažino, kad veikalo epigrafas galėtų skambėti taip: „Per kovą – į dvasios tobulumą, pasiektą skaudžių netekčių kaina.“
Tai nėra egzorcizmo seansas, nors labai panašu. Nes ką gi daryti, jei jautiesi tarsi apsėsta? Apsėsta kito žmogaus, jo gyvenimo, jo kūrybos? Tas žmogus – tai Virginia Woolf, garsioji rašytoja, į kurią vis bandai įsikūnyti, kad galų gale išsilaisvintum. Tačiau to nepakanka – tam, kad seansas įvyktų, būtina negailestinga akistata su savimi. Nebijoti Virginios? Pirmiausia reikia nebijoti savęs.
Virginia Woolf man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Sudėtinga skaityti Virginios Woolf kūrinius neturint žinių apie ją pačią: „Mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose.“ Man taip nutiko su jos dienoraščiais, užtiktais gastrolių metu. Tada ir prasidėjo kelionė link jos.
Virginia Woolf patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, nuoširdus, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitytojo ir žiūrovo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti
„Kokioje būklėje šiandien yra meilė, atsidūrusi krizėje, tapusi abejonių auka, susidūrusi su AIDS? Kokiais keliais keliauja jausmai, kokiu maršrutu einama jausmų kelionėje? Jei gebėjimas priešintis linkęs skatinti geismą, atrodo, kad noras patikrinti aistros eigą – formuojant ją tam tikram tikslui – baigiasi tuo, kad dar labiau išaukština meilę."
Angelin Preljocaj yra viena originaliausių prancūzų šiuolaikinio šokio asmenybių. Ieškodamas to, kas dar liko iš „meno mylėti", Preljocaj atsigręžė į XVII ir XVIII a. literatūrą, kurioje užgimė daugybė meilės ritualų ir kodeksų – nuo platoniškos sublimacijos iki paleistuvystės. 1994 m. l’Opera de Paris baletui sukurtame spektaklyje vedamas nuostabios Mozarto muzikos, choreografas trijuose spektaklio veiksmuose kuria savo mažą meilės intrigų dramą. Jo žiaurioje aistrų šachmatų lentoje ant kortos pastatytas tikros meilės aušros klausimas. Tai tarsi prancūziškas parkas, tampantis dekoracija veiksmui. Ypač įspūdingi šio spektaklio kostiumai, įvairuojantys nuo puošniausių barokinių krinolinų iki modernių, laisvų modernaus šokio drabužių.
Šis spektaklis yra Bayerisches Staatsballett ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bendras pastatymas.
Spektaklio dekoracijos pagamintos Bayerisches Staatsballett dirbtuvėse.