Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras 83-iąjį sezoną baigia lyriška romantine gaida. Visus tris koncerto programoje skambėsiančius kūrinius sieja ankstyvojo vokiečių romantizmo estetika. XIX a. pradžios intelektualinę mintį atspindinti muzika – subjektyvi, jautri ir intymi. Su klausytoju ji bendrauja muzikine kalba kompozitoriaus išreikštais jausmais.
Vidmanto Bartulio kompozicija „I like Schubert“ – garsinė kompozitoriaus meilės Franzo Schuberto muzikai išraiška, kupina tiesioginių ir iš V. Bartulio fantazijos kylančių F. Schuberto kūrybos atgarsių. Smuiko solo partiją atliks orkestro koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė.
Koncerte skambės ir paties Franzo Schuberto dainos, laikomos muzikinio ankstyvojo vokiečių romantizmo kvintesencija. Pats F. Schubertas rinkosi kamerinį atgaivintą viduramžių žanro lied variantą solistui ir fortepijonui, tačiau šįkart Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje skambės žymių kito laikotarpio kompozitorių – Johanneso Brahmso, Antono Weberio, Maxo Regerio ir kitų, – F. Schuberto dainų aranžuotės baritonui ir orkestrui. Koncertą pabaigs Roberto Schumanno Simfonija Nr. 3 Es-dur – paskutinė kompozitoriaus sukurta (bet ne natomis išleista) simfonija, pabaigianti lyriškąją ankstyvojo romantizmo erą ir viena koja jau žengianti į tolimesnį, stambių formų muzikos istorijos raidos etapą.
Įtaigiu meninės dainos atlikimu publiką žavintis vokiečių kilmės baritonas Benjaminas Applas dainos atlikimo meno mokėsi pas legendinį baritoną, meninės dainos žanro meistrą Dietrichą Fischerį-Dieskau. Kritikai ir publika ypač vertina plačią B. Applo balso spalvų paletę, meistriškumą ir jaudinančias dainų interpretacijas. 2016-aisiais „Gramophone“ klasikinės muzikos apdovanojimuose įvertintas metų jaunojo menininko prizu, B. Applas pasirašė sutartį su prestižine įrašų kompanija „Sony Classical“. Jis koncertuoja žymiausiose Europos koncertų salėse, įskaitant „Barbican Centre“, „Concertgebouw“, „Wiener Konzerhaus“, „Laieszhalle“, Paryžiaus ir Kelno filharmonijas.
„Didysis kelias“ (Stora landsvägen) – paskutinė Augusto Strindbergo pjesė. Pažodinis šios dramos pavadinimas nurodo paties Strindbergo vaikystės gatvę, kuri vedė tiesiai į kapines. Neatsitiktinai paskutinė jo drama lyginama su savotišku testamentu ar teatriniu autoriaus autoportretu. Šią dramą Strindbergas vaizduoja lyg kelionę į savo atmintį, kai kiekvienoje „stotelėje“ dramos protagonistas regi savo paties personažą ir kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką. „Didysis kelias“ – tai alegorinis pasakojimas, viso dramaturgo gyvenimo minčių apibendrinimas. Strindbergo amžininkai jį kritikavo dėl kasdienės ir poetinės kalbos derinimo, nedramatiškumo. „Didysis kelias“ ryškiai išsiskyrė iš visos dramaturgo kūrybos, tačiau šis kūrinys daugelio šiandienos literatūrologų vertinamas kaip įtaigus būdas nedramatizuojant perteikti trapią emocinę ir psichologinę personažo būklę.
Režisierius Jonas Vaitkus sako: „Ši priešmirtinė dramaturgo pjesė – kelionės drama su septyniomis stotimis. Tai visos jo kūrybos atspindys – nuo glaustos atžarios prozos iki kontrastingų šuolių link simbolizmo ir metaforų su lyčių priešprieša ir seksualiniais nuokrypiais. Neritminga poezija, kalbanti apie vidinę emocinę mąstančio žmogaus būseną, nedramatizuojant ir nesureikšminant mirtingojo likimo, nebijant panirti į realizmo ir natūralizmo dvoką ir vėl pratrūkti satyriniu ironišku požiūriu į Dausų, Žemės ir Žmogaus neišsprendžiamus reikalus, nebijant pripažinti savo ribotumo. Juk esi pasmerktas mirčiai, dėl to išgyveni kasdienį sielvartą ir kančią dieviškosios amžinybės akivaizdoje. Bet nelaikai to bausme ar totaliniu blogiu, prieš kurį reikia sukilti ar mestis į pražūtingus ateistinius ar kitokius kraštutinumus, nors buvo ir yra daug tokių, kurie patys žuvo ir milijonus pražudė. Tiesiog priimi tai kaip nepakeičiamos, neišvengiamos duotybės tragediją, kaip privalomą mokestį už suteiktą malonę egzistuoti, už suteiktą amžinybės neįkainojamą dovaną būti sąmoningai veikiančiu žmogumi šioje tragedijoje, kuri saugoja, gydo ir skaidrina sielą.
Aš nesistebiu, kodėl ši pjesė Lietuvoje nežinoma, Rusijoje neišversta. Ji labai retai statoma netgi Augusto Strindbergo tėvynėje.
„Didysis kelias“ be skrupulų apnuogina žmogų kaip tokį, žmogų iš bet kurio krašto, bet kokios tautybės, lyties, spalvos ar dar ko nors. Žmogų, pažeidžiamą amžinybės akivaizdoje.
Augustas Strindbergas laiku ateina į Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupę ir pačiu laiku pas Lietuvos žmones, besiruošiančius kurti gerovės valstybę.“
Švedų rašytojas ir dramaturgas Augustas Strindbergas (1849–1912) – viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje. Jis vadinamas moderniojo teatro pradininku. Tai dramaturgas, pralenkęs savo epochą, savo kūryba išreiškęs visas tuometines literatūros sroves ir mokyklas. Jis laikomas natūralistu, neoromantiku, ekspresionizmo ir siurrealizmo literatūroje pradininku.
Strindbergas ne tik rašė dramas, jis taip pat mėgo eksperimentuoti kaip fotografas ir dailininkas, jo kūriniai priskiriami abstrakčiajam ekspresionizmui. Nors dabar Strindbergas puikiai žinomas ne tik Švedijoje, bet ir visame pasaulyje, jo kūryba ne iškart sulaukė pakankamo dėmesio, jis netgi buvo ignoruojamas Švedijos visuomenės ir kaltinamas seksualinių motyvų naudojimu kūriniuose siekiant pritraukti skaitytojus.
Richardo Strausso opera Rožės kavalierius – vienas ambicingiausių LNOBT pastatymų. Rožės kavalierius – sukurtas 1911 metais, nuostabus šedevras, vienas didžiausių Vokietijos, o kartu ir visos Europos operos teatro pasiekimų, Lietuvoje statomas pirmą kartą. Režisierius Damiano Michieletto ir visa kūrybinė komanda – kūrėjai, dirbantys garsiausiose pasaulio teatrų scenose, tarp kurių La Scala, Metropolitan Opera, Sidnėjaus, Romos, Londono, Berlyno ar Ciūricho operos teatrai, o režisieriaus pavardė puikuojasi šiuo metu populiariausių operos režisierių penketuke.
R. Strausso ir libreto autoriaus H. von Hofmannsthalio Rožės kavalierius yra žavinga meilės, galantiškumo, nesusipratimų, slaptų troškimų ir socialinio orumo komedija, bet pirmiausia šis kūrinys idealizuoja didžią civilizaciją, XVIII a. Vieną, galingos imperijos sostinę. Veiksmas vyksta imperatorienės Marijos Teresės valdymo laikais. Intriga lyg ir įprastinė, primenanti Figaro vedybų siužetą: prasisiekęs turčius stengiasi išleisti dukrą už kilmingo senyvo, finansinių sunkumų turinčio barono, bet tikroji meilė suardo jų planus. Visgi centrine figūra šioje operoje tampa Maršalienės personažas, kuriame, kaip ir Figaro vedybų Grafienėje įsikūnija visa tai, kas šioje komiškoje operoje nejuokinga… Rožės kavalierius – tai valsų stichija, kupina Vienos dvasios, šiam muzikos kultūros centrui būdingo aristokratiškumo, elegancijos, grakštumo ir subtilaus humoro.
Pasak operos režisieriaus Damiano Michieletto, „pagrindinė kūrinio tema yra bėgančio laiko pojūtis, baimė pasenti, negebėti jausti, baimė nebebūti mylimam, patraukliam. Operoje nuskamba Maršalienės žodžiai: „Mes vis dar ieškome pernykščio sniego, tarsi ieškotume to, ko nebėra, kas jau ištirpo.“ Jei man reikėtų įvardyti vieną svarbiausią šio spektaklio simbolį – rinkčiausi baltą rožės spalvą; tai tyrumo, sniego spalva. Tai prabėgusio laiko metafora. Mes nenorime mirti, norėtume gyventi amžinai, vis ieškome to, ką jau esame praradę, – išgyvenimų, kuriuos iš mūsų atėmė bėgantis laikas. Juk tai apie kiekvieno iš mūsų likimą, tiesa?“